„Vaiko gyvenime nedalyvauju, todėl atsisakau tėvystės ir alimentų nebemokėsiu.“ Tokią poziciją šeimos konfliktuose galima išgirsti ne taip jau retai. Kartais net manoma, kad pakanka parašyti pareiškimą, duoti sutikimą, jog vaiką augintų kitas asmuo, ar tiesiog nutraukti bendravimą su vaiku – ir kartu pasibaigs visos teisinės pareigos.
Tačiau Lietuvos teisėje galimybės tiesiog savo noru „atsisakyti“ tėvystės nėra.
Tėvystė – ne sutartis, kurią galima nutraukti
Tėvų teisės ir pareigos atsiranda iš vaiko ir tėvo ar motinos ryšio. Todėl aplinkybė, kad vienas iš tėvų nebenori dalyvauti vaiko gyvenime, nebendrauja su juo ar yra sukūręs kitą šeimą, šio ryšio ir iš jo kylančios pareigos išlaikyti vaiką nepanaikina.
Tėvų pareiga išlaikyti nepilnamečius vaikus yra įstatyminė. Vadinasi, negalima vienašališkai pareikšti: „atsisakau vaiko, todėl nuo šiandien alimentų nemoku“.
O jeigu apribojama tėvų valdžia?
„Tėvystės atsisakymas“ kartais painiojamas su tėvų valdžios apribojimu, tačiau tai visiškai skirtingi dalykai. Jeigu tėvas ar motina vengia vykdyti pareigas vaikui, piktnaudžiauja tėvų valdžia, žiauriai elgiasi, daro vaikui žalingą įtaką arba juo nesirūpina, teismas įstatymo nustatytais atvejais gali laikinai arba neterminuotai apriboti tėvų valdžią. Apribojus ją sustabdomos tam tikros iš giminystės kylančios tėvo ar motinos teisės. Tačiau čia yra itin svarbi taisyklė: tėvų valdžios apribojimas neatleidžia nuo pareigos išlaikyti vaiką.
Civilinio kodekso 3.195 straipsnyje tiesiogiai numatyta, kad pareiga išlaikyti nepilnametį vaiką išlieka ir atskyrus vaiką nuo tėvų arba apribojus tėvų valdžią, išskyrus atvejį, kai vaikas įvaikinamas.
Todėl tėvų valdžios apribojimas negali būti naudojamas kaip būdas „atsikratyti alimentų“.
Visai kas kita – tėvystės nuginčijimas
Kita situacija susiklosto tada, kai asmuo teigia esantis ne biologinis vaiko tėvas. Tokiu atveju kalbama ne apie tėvystės atsisakymą, o apie tėvystės nuginčijimą. Tai atskiras teisinis institutas, kuriam taikomos Civilinio kodekso nustatytos sąlygos ir terminai. Vien pareiškimo „vaikas ne mano“ nepakanka – tėvystė ginčijama teismo tvarka.
Todėl šių situacijų nereikėtų painioti: vienu atveju žmogus yra vaiko tėvas, tačiau nebenori vykdyti savo pareigų, kitu – keliamas klausimas, ar nustatyta tėvystė apskritai atitinka biologinę tikrovę.
Kada pareiga išlaikyti vaiką iš tiesų gali pasibaigti?
Viena svarbiausių išimčių yra įvaikinimas. Įvaikinus vaiką sukuriami nauji teisiniai tėvų ir vaiko santykiai. Civilinis kodeksas numato, kad tėvų pareiga išlaikyti vaiką, kuri išlieka net apribojus tėvų valdžią, nebetaikoma vaiką įvaikinus.
Tačiau ir čia negalima tiesiog „perleisti“ savo tėvystės kitam žmogui vien tam, kad nebereikėtų mokėti išlaikymo. Įvaikinimas yra procedūra, kurios centre yra vaiko interesai, o ne biologinio tėvo ar motinos siekis atsikratyti pareigų. Civilinis kodeksas tiesiogiai nustato, kad įvaikinimas galimas tik vaiko interesais.
Vaiko išlaikymas – ne mokestis už galimybę jį matyti
Dar vienas dažnas argumentas – „jeigu man neleidžia matytis su vaiku, alimentų nemokėsiu“. Tačiau bendravimas su vaiku ir jo išlaikymas yra skirtingos tėvų teisės ir pareigos.
Jeigu trukdoma bendrauti su vaiku, savo teisę reikia ginti įstatymų nustatyta tvarka. Savavališkai nutraukti vaiko išlaikymą nėra teisėtas tokio konflikto sprendimo būdas.
Todėl pagrindinė taisyklė labai paprasta: nuo vaiko galima pasitraukti fiziškai, tačiau vienašališkai pasitraukti iš tėvystės teisinių pareigų – ne.
Vaikas nėra prievolė, kurios galima atsisakyti pareiškimu. Kol egzistuoja įstatymo pripažįstamas tėvo ar motinos ir vaiko teisinis ryšys, iš jo kylančios pareigos turi būti vykdomos – nepriklausomai nuo to, ar suaugęs žmogus pats nori dalyvauti vaiko gyvenime.
