„Tai mano vaikas, todėl aš nuspręsiu, su kuo jam bendrauti.“ Konfliktui kilus tarp tėvų ir senelių, tokia pozicija gali atrodyti savaime suprantama. Tačiau Lietuvos šeimos teisė į šį klausimą žiūri kitaip. Ryšys su seneliais nėra vien tėvų geros valios klausimas – įstatymas saugo ir vaiko teisę palaikyti šeiminius ryšius su savo artimaisiais. Todėl tėvai negali be pagrindo nuspręsti, kad močiutė ar senelis daugiau niekada nematys anūko, jeigu jų bendravimas atitinka vaiko interesus.
Tai pirmiausia – vaiko teisė
Civilinio kodekso 3.172 straipsnis nustato, kad tėvai turi sudaryti sąlygas vaikui bendrauti su artimaisiais giminaičiais, taip pat kitais giminaičiais, su kuriais vaiką sieja emociniai ryšiai, jeigu toks bendravimas atitinka vaiko interesus. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas taip pat tiesiogiai įtvirtina vaiko teisę bendrauti su artimaisiais giminaičiais.
Seneliai ir vaikaičiai pagal Civilinį kodeksą yra artimieji giminaičiai. Taigi senelių ir anūkų santykis nėra nereikšmingas. Tačiau svarbu suprasti vieną niuansą: įstatymas saugo ne senelių norą bet kokia kaina matyti anūką, o pirmiausia vaiko interesą išsaugoti jam reikšmingus šeimos ryšius.
Ar tėvai gali uždrausti seneliams matytis su vaiku?
Gali būti situacijų, kai bendravimas pagrįstai ribojamas. Tačiau vien suaugusiųjų konfliktas savaime neturėtų tapti priežastimi nutraukti vaiko ryšį su seneliais. Pavyzdžiui, tai, kad mama susipyko su savo tėvais ar tėtis nebendrauja su uošviais, dar nereiškia, kad vaikas dėl šio konflikto turi prarasti močiutę ir senelį.
Visai kitaip situacija būtų vertinama, jeigu bendravimas su seneliais kenktų pačiam vaikui – pavyzdžiui, vaikas būtų nuteikinėjamas prieš tėvus, įtraukiamas į suaugusiųjų konfliktus, bendravimo metu būtų neužtikrinamas jo saugumas ar egzistuotų kitos aplinkybės, dėl kurių kontaktas neatitiktų jo interesų. Būtent vaiko interesai yra įstatyme nustatyta riba, nuo kurios priklauso, ar toks bendravimas turi būti užtikrintas.
O jeigu tėvai tiesiog neleidžia?
Seneliams nereikia susitaikyti su situacija vien todėl, kad tėvai pasakė „ne“.
Civilinio kodekso 3.176 straipsnis numato specialią tokių ginčų sprendimo tvarką. Jeigu tėvai atsisako sudaryti sąlygas vaikui bendrauti su artimaisiais giminaičiais, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija gali įpareigoti tėvus tokias sąlygas sudaryti. Kita vertus, institucija gali atsisakyti tai padaryti, jeigu nustato, kad bendravimas prieštarautų vaiko interesams.
Jeigu tėvai institucijos įpareigojimo nevykdo arba seneliai nesutinka su sprendimu, kuriuo atsisakyta įpareigoti tėvus leisti bendrauti su vaiku, ginčas gali persikelti į teismą. Teismas, įvertinęs vaiko interesus, gali įpareigoti tėvus sudaryti sąlygas vaikui bendrauti su seneliais. Taigi teisinis kelias egzistuoja, tačiau tai nėra paprastas senelių reikalavimas: „duokite anūką kiekvieną antrą savaitgalį“. Kiekvienu atveju turi būti vertinama individuali šeimos situacija.
Ar bus klausiama paties vaiko?
Jeigu vaikas pagal savo amžių ir brandą geba suformuluoti nuomonę – jo balsas taip pat svarbus.
Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas numato, kad gebantis suformuluoti savo nuomonę vaikas turi būti išklausytas visais su juo susijusiais klausimais, o į jo nuomonę turi būti atsižvelgiama, jeigu tai neprieštarauja jo interesams. Vertinamas vaiko amžius ir brandumas.
Todėl situacija, kai penkiametis nuo mažens turi artimą ryšį su močiute, gali būti vertinama kitaip nei atvejis, kai šešiolikmetis aiškiai ir argumentuotai nenori palaikyti santykio su seneliais.
Vaikas neturėtų tapti suaugusiųjų konflikto įkaitu
Šeimos konfliktuose kartais nutinka taip, kad santykiai su vaiku tampa priemone nubausti kitą suaugusįjį: „Kadangi taip pasielgei su manimi, anūko daugiau nematysi.“ Sprendimas dėl vaiko bendravimo turi būti grindžiamas vaiko, o ne konfliktuojančių suaugusiųjų interesais.
Todėl atsakymas į klausimą, ar seneliai turi teisę matytis su anūkais, yra – taip, įstatymas saugo vaiko ryšį su seneliais ir numato priemones jam užtikrinti. Tačiau ši teisė nėra absoliuti: lemiamu kriterijumi visada išlieka geriausi vaiko interesai.
Tėvai turi teisę saugoti savo vaiką. Tačiau jie neturi neribotos teisės dėl asmeninio konflikto iš vaiko atimti jam svarbius artimųjų ryšius.
