Darbdavys suteikė nešiojamąjį kompiuterį, telefoną ir darbo el. pašto paskyrą. Vadinasi, technika priklauso įmonei. Bet ar tai reiškia, kad vadovas gali bet kada atsidaryti darbuotojo elektroninį paštą, perskaityti žinutes, patikrinti naršymo istoriją, stebėti ekraną ar net matyti, kur darbuotojas yra?
Ne. Darbo priemonė gali priklausyti darbdaviui, tačiau darbuotojas dėl to nepraranda teisės į privatų gyvenimą ir susirašinėjimo slaptumą.
Darbo kompiuterį kontroliuoti galima – bet ne be ribų
Darbdavys turi teisėtą interesą kontroliuoti, kaip naudojamos jo darbo priemonės: užtikrinti informacinių sistemų saugumą, saugoti konfidencialią informaciją, kontroliuoti darbo organizavimą ar tirti konkrečius galimus pažeidimus.
Tačiau Darbo kodekso 27 straipsnis nustato labai aiškią ribą – darbdavys privalo gerbti darbuotojo teisę į privatų gyvenimą ir asmens duomenų apsaugą, o įgyvendindamas savo teises į darbo vietoje naudojamas informacines ir elektroninių ryšių technologijas negali pažeisti darbuotojo asmeninio susižinojimo slaptumo.
Todėl argumentas „kompiuteris mano – galiu jame žiūrėti ką noriu“ nėra pakankamas.
Ar darbdavys gali skaityti darbo elektroninį paštą?
Vien tai, kad elektroninio pašto adresas baigiasi įmonės domenu, dar nesuteikia darbdaviui neribotos teisės skaityti visą darbuotojo korespondenciją.
Reikia vertinti, kokiu tikslu elektroninis paštas tikrinamas, ar toks tikrinimas būtinas, kokios apimties duomenys renkami ir ar tą patį tikslą būtų galima pasiekti mažiau darbuotojo privatumą ribojančiomis priemonėmis.
Visai kas kita, kai darbdaviui būtina gauti konkrečią darbinę korespondenciją darbuotojui ilgai nesant darbe, ir kai vadovas profilaktiškai skaito visus darbuotojo laiškus vien todėl, kad nori žinoti, „ką jis veikia“.
Ypač jautri situacija, kai iš laiško temos, adresato ar kitų aplinkybių aiškiai matyti, kad susirašinėjimas yra privataus pobūdžio.
„Jūs buvote informuotas, kad kompiuteris stebimas“
Informavimas yra labai svarbus, tačiau vien informavimo nepakanka, kad bet kokia stebėsena taptų teisėta. Darbuotojas turi iš anksto aiškiai suprasti, kokie jo duomenys gali būti renkami, kokiais tikslais, kokiu būdu, kiek laiko jie bus saugomi ir kas galės juos matyti.
Tačiau BDAR reikalauja ir daugiau: asmens duomenys turi būti tvarkomi teisėtai, sąžiningai ir skaidriai, renkami konkrečiais tikslais, o jų apimtis turi būti ne didesnė, negu būtina tiems tikslams pasiekti.
Todėl įmonės taisyklė „darbdavys turi teisę bet kada tikrinti visą darbuotojo veiklą“ savaime nepaverčia neribotos kontrolės teisėta.
GPS automobilyje – galima?
GPS naudojimas tarnybiniame automobilyje gali būti pagrįstas, pavyzdžiui, transporto maršrutams organizuoti, turto saugumui užtikrinti ar darbo funkcijų vykdymui kontroliuoti. Tačiau ir čia svarbus proporcingumas. Jeigu tarnybiniu automobiliu darbuotojui leidžiama naudotis asmeniniais tikslais po darbo, nuolatinis jo buvimo vietos stebėjimas vakarais, savaitgaliais ir atostogų metu jau kelia visiškai kitokius privatumo klausimus.
Teisė stebėti darbo funkcijos vykdymą nėra automatinė teisė stebėti darbuotojo gyvenimą 24 valandas per parą.
O ekrano stebėjimo programos?
Technologijos leidžia darbdaviui matyti beveik viską: kiek laiko darbuotojas judino pelę, kokias programas atidarė, kiek minučių praleido konkrečiame interneto puslapyje, daryti periodines ekrano nuotraukas ar net fiksuoti klavišų paspaudimus. Techninė galimybė dar nereiškia teisės.
Kuo intensyvesnė ir labiau invazinė stebėjimo priemonė, tuo svaresnio pagrindimo reikia jos būtinumui ir proporcingumui. Nuolatinis darbuotojo ekrano fotografavimas ar kiekvieno jo veiksmo kompiuteryje registravimas privatumo požiūriu yra gerokai intensyvesnė priemonė nei, pavyzdžiui, prisijungimų prie įmonės sistemos registravimas kibernetinio saugumo tikslais.
Dirbate iš namų – ar darbdavys gali stebėti daugiau?
Priešingai – nuotolinis darbas nepanaikina darbuotojo privatumo.
Darbdavys turi teisę kontroliuoti darbo rezultatą ir teisėtai organizuoti darbo procesą, tačiau darbuotojo namai kartu yra jo privataus gyvenimo erdvė. Todėl stebėsenos priemonės, kurios nuolat fiksuotų darbuotoją kamera, garsą jo namuose ar kitų šeimos narių veiklą, būtų itin intensyvus kišimasis į privatų gyvenimą ir reikalautų ypač rimto teisėtumo, būtinybės bei proporcingumo pagrindimo. Vien faktas, kad darbuotojui mokama už aštuonias darbo valandas, nesuteikia darbdaviui teisės aštuonias valandas stebėti jo namus.
Ar darbuotojo sutikimas viską išsprendžia?
Nebūtinai.
Darbo santykiuose darbuotojas ir darbdavys paprastai nėra lygiavertėje padėtyje, todėl darbuotojo sutikimas tvarkyti jo duomenis ne visada gali būti laikomas iš tiesų laisvai duotu. Darbdavys turi turėti tinkamą teisinį pagrindą duomenims tvarkyti ir negali neribotos stebėsenos pateisinti vien darbuotojo parašu po vidaus taisyklėmis.
Todėl vertinant darbuotojų kontrolę svarbiausi klausimai turėtų būti ne „ar techniškai galime tai padaryti?“, o „kodėl mums to reikia, ar darbuotojas apie tai tinkamai informuotas ir ar tą patį tikslą galime pasiekti mažiau ribodami jo privatumą?“
Darbdavys turi teisę kontroliuoti darbo procesą ir saugoti savo turtą bei informaciją. Darbuotojas turi teisę į privatų gyvenimą ir susirašinėjimo slaptumą. Viena teisė nepanaikina kitos.
Todėl tarnybinis kompiuteris nėra „privatumo zona“, kurios darbdavys niekada negali tikrinti. Tačiau jis nėra ir skaitmeninis langas į visą darbuotojo gyvenimą.
Darbdavys gali kontroliuoti darbą. Tai dar nereiškia, kad jis gali kontroliuoti darbuotoją.
