Žmogui nurodoma gyventi priėmimo centre. Centro teritorijoje jis gali judėti laisvai, tačiau išeiti pro vartus savo valia negali. Tačiau ar žmogus, kuris realiai negali savo valia palikti teritorijos, iš tiesų yra tik „ribojamas“, ar jau sulaikytas?
2026 m. rugsėjo 9 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) išnagrinėjo bylą Nr. SU-32-575/2026 dėl prieglobsčio prašytojai pasienio procedūros metu taikyto judėjimo laisvės ribojimo ir suformulavo svarbius kriterijus, pagal kuriuos turi būti atskiriamas judėjimo laisvės apribojimas nuo sulaikymo. Teismas konstatavo, kad konkrečiu atveju asmeniui faktiškai taikytas režimas prilygo sulaikymui, tačiau tam nebuvo tinkamo teisinio pagrindo.
Pasienio procedūros taikymas nereiškia sulaikymo
Byla kilo Migracijos departamentui nusprendus besilaukiančią tarptautinės apsaugos prašytoją apgyvendinti priėmimo centre, nesuteikiant jai teisės laisvai judėti Lietuvos teritorijoje, kol vykdoma pasienio procedūra.
Nuo 2026 m. birželio 12 d. taikomas naujasis ES migracijos ir prieglobsčio reguliavimas (ES Migracijos ir prieglobsčio paktas) numato pasienio procedūrą, pagal kurią tam tikri tarptautinės apsaugos prašymai gali būti nagrinėjami dar nesuteikus prašytojui teisės atvykti į valstybės narės teritoriją. ES reglamentas taip pat numato, kad pasienio procedūros metu iš prašytojo gali būti reikalaujama gyventi paskirtoje vietoje. Tačiau čia LVAT nubrėžė labai svarbią ribą: pareiga gyventi konkrečioje vietoje nėra tas pats, kas teisė žmogų sulaikyti. Tai, kad asmeniui pasienio procedūros metu nesuteikiama teisė atvykti į valstybės teritoriją, savaime nėra pakankamas teisinis pagrindas atimti jo laisvę. ES reglamente taip pat aiškiai numatyta, kad pasienio procedūra gali būti vykdoma ir netaikant sulaikymo.
Kaip nustatyti, ar žmogus faktiškai sulaikytas?
LVAT pabrėžė, kad sulaikymas yra savarankiška ES teisės sąvoka. Todėl neužtenka atsiversti institucijos sprendimą ir perskaityti, kaip jame pavadinta taikoma priemonė. Reikia žiūrėti, kas žmogui realiai leidžiama ir draudžiama. Atribojant judėjimo laisvės apribojimą nuo sulaikymo vertinama visa situacija: žmogaus individuali padėtis, priemonės tikslas ir trukmė, taikomos procesinės garantijos bei faktinių apribojimų pobūdis ir mastas. Nagrinėtoje byloje pareiškėja galėjo laisvai judėti priėmimo centro teritorijoje, tačiau už jos ribų – ne. Norėdama išvykti ji turėjo gauti išankstinį individualų leidimą, o vienu atveju išvykimui buvo numatyta ir darbuotojo palyda. Pareiškėja tris kartus prašė leisti išvykti iš centro, tačiau nė karto realiai negalėjo jo palikti.
LVAT įvertino ne vien formaliai egzistavusią galimybę prašyti leidimo, bet tai, kaip sistema veikė realybėje. Atsižvelgęs į ribojimų pobūdį, mastą, trukmę ir bendrą jų poveikį, teismas konstatavo – pareiškėjai taikytas režimas buvo vertinamas kaip sulaikymas. Tai svarbi administracinės teisės žinutė gerokai platesne prasme: institucija negali pakeisti žmogaus teisių apsaugos standarto vien kitaip pavadindama taikomą priemonę.
Jei tai sulaikymas – reikia sulaikymo teisinio pagrindo
Pripažinus, kad žmogus faktiškai buvo sulaikytas, atsirado esminė problema. Pagal nacionalinę teisę ilgiau kaip 48 valandas užsienietis gali būti sulaikytas tik teismo sprendimu. Migracijos departamento administracinio sprendimo tam nepakako. Be to, institucija nebuvo nurodžiusi konkretaus sulaikymo pagrindo, individualiai neįvertino, kodėl būtent šiai pareiškėjai būtina atimti laisvę, ir nepaaiškino, kodėl to paties tikslo nebuvo galima pasiekti švelnesnėmis priemonėmis.
Tai atspindi vieną pagrindinių sulaikymo teisėtumo principų: laisvės atėmimas negali būti administracinės procedūros pasekme. ES Priėmimo sąlygų direktyva numato baigtinį sulaikymo pagrindų sąrašą ir reikalauja individualaus vertinimo; vien tai, kad žmogus yra tarptautinės apsaugos prašytojas, nėra pakankamas pagrindas jį sulaikyti.
O ką keičia nėštumas?
Pareiškėja buvo nėščia, todėl byloje kilo ir jos pažeidžiamumo klausimas. LVAT nepasakė, kad nėščiai moteriai pasienio procedūra apskritai negali būti taikoma. Tačiau nėštumas yra individuali aplinkybė, kurios institucija negali ignoruoti. Ji turi būti vertinama sprendžiant dėl priemonės būtinumo ir proporcingumo, specialiųjų priėmimo poreikių bei galimybės konkrečiam asmeniui toliau taikyti pasienio procedūrą. Kitaip tariant, individualus vertinimas negali būti pakeistas formule: „visiems, kuriems taikoma ši procedūra, taikome tą patį režimą“.
O jeigu Lietuvos įstatymas sako kitaip?
Šioje byloje LVAT pateikė svarbų išaiškinimą ir dėl ES teisės viršenybės bei tiesioginio veikimo.
Teismas konstatavo, kad Priėmimo sąlygų direktyvoje įtvirtintos garantijos – draudimas sulaikyti nenustačius sulaikymo pagrindo ir individualiai neįvertinus jo būtinybės, reikalavimas motyvuoti sulaikymą bei nedelsiant paleisti neteisėtai sulaikytą asmenį – yra pakankamai aiškios, tikslios ir besąlyginės, kad asmuo galėtų jomis tiesiogiai remtis prieš valstybės instituciją. Nacionalinė teisė turi būti kiek įmanoma aiškinama taip, kad atitiktų direktyvos tekstą ir tikslą. O jeigu suderinti neįmanoma, teismas turi užtikrinti ES teisės veiksmingumą – prireikus netaikydamas jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos.
Ką nusprendė LVAT?
LVAT panaikino ir pirmosios instancijos teismo sprendimą, ir Migracijos departamento sprendimą.
Pareiškėją teismas nurodė nedelsiant paleisti iš neteisėtu pripažinto sulaikymo, o Migracijos departamentą įpareigojo per tris darbo dienas iš naujo išspręsti jos apgyvendinimo klausimą.
Iki naujo sprendimo priėmimo moteris galėjo likti priėmimo centre, tačiau jai turėjo būti sudaryta reali galimybė savo valia išeiti iš centro teritorijos ir į ją grįžti be atskiro leidimo.
Ir čia slypi dar vienas svarbus šios bylos niuansas: paleidimas iš sulaikymo nereiškė leidimo atvykti į Lietuvos teritoriją ir savaime nenutraukė pasienio procedūros. Jeigu ši procedūra teisėtai tęsiama, žmogui gali būti nustatyta pareiga gyventi konkrečioje vietoje. Tačiau, kaip pabrėžė LVAT:
pareiga gyventi paskirtoje vietoje nesuteikia valstybei teisės užrakinti žmogaus joje.
Svarbu ne priemonės pavadinimas, o tai, ką žmogus realiai gali daryti
Šios bylos reikšmė peržengia vienos prieglobsčio prašytojos situaciją. Ji primena fundamentalų žmogaus teisių apsaugos principą: valstybės institucijos taikomą priemonę reikia vertinti pagal jos tikrąjį poveikį žmogui, o ne pagal administraciniame sprendime jai suteiktą pavadinimą.
Jeigu žmogui sakoma, kad jis nėra sulaikytas, tačiau jis negali savo valia išeiti, negali grįžti, kiekvienam išėjimui turi prašyti leidimo, o praktiškai toks leidimas nesuteikiamas – vien žodžiai „judėjimo laisvės apribojimas“ situacijos teisinės prigimties nepakeičia.
Laisvės atėmimo negalima paslėpti po švelnesniu administraciniu pavadinimu. Būtent reali žmogaus padėtis, o ne institucijos pasirinkta formuluotė, lemia, kokios teisinės garantijos jam turi būti taikomos.
