Sutartis pasirašyta, kaina sutarta, terminai nustatyti. Tačiau po kelių mėnesių prasideda karas, įvedamos sankcijos, nutrūksta tiekimo grandinės, kelis kartus išauga žaliavų ar energijos kainos. Sutartį įvykdyti dar įmanoma, tačiau tokiomis sąlygomis ji tampa ekonomiškai itin nuostolinga.
Ar galima tiesiog pasakyti: „Aplinkybės pasikeitė – sutarties nebevykdysiu“?
Paprastai – ne. Lietuvos civilinėje teisėje galioja principas pacta sunt servanda – sutarčių reikia laikytis. Sutartis nepraranda galios vien todėl, kad jos vykdymas tapo sudėtingesnis, brangesnis ar mažiau pelningas, nei šalys tikėjosi ją sudarydamos. Tačiau išskirtinėms situacijoms teisė numato du skirtingus mechanizmus – nenugalimą jėgą (force majeure) ir esminį aplinkybių pasikeitimą (hardship). Juos svarbu atskirti.
Force majeure: kai sutarties įvykdyti objektyviai negalima
Civilinio kodekso 6.212 straipsnis numato galimybę atleisti šalį nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymą, jeigu ji įrodo, kad sutartis neįvykdyta dėl aplinkybių, kurių ji negalėjo kontroliuoti, protingai numatyti sutarties sudarymo metu ar užkirsti kelio jų atsiradimui arba pasekmėms.
Tačiau karas, pandemija, sankcijos ar kita ekstremali situacija savaime dar nėra automatinis force majeure kiekvienai sutarčiai. Reikia nustatyti konkretų priežastinį ryšį: ar būtent ši aplinkybė realiai sutrukdė įvykdyti konkrečią prievolę.
Pavyzdžiui, jeigu dėl teisės aktu nustatyto eksporto draudimo konkrečios prekės pristatyti nebegalima, situacija gali iš esmės skirtis nuo atvejo, kai tą pačią prekę vis dar galima įsigyti ir pristatyti, tik dabar ji kainuoja 40 procentų daugiau.
Svarbu ir tai, kad force majeure paprastai nepanaikina pačios sutarties. Ji pirmiausia gali atleisti nuo civilinės atsakomybės už neįvykdymą tol, kol egzistuoja kliūtis. Jeigu kliūtis laikina, atleidimas nuo atsakomybės taip pat galioja tik atitinkamą laikotarpį.
Hardship: įvykdyti galima, bet sutarties pusiausvyra iš esmės sugriuvo
Visai kitą situaciją reglamentuoja Civilinio kodekso 6.204 straipsnis.
Čia sutartį įvykdyti įmanoma, tačiau po jos sudarymo aplinkybės taip pasikeičia, kad vienai šaliai sutarties vykdymo kaina iš esmės padidėja arba jos gaunamas įvykdymas iš esmės sumažėja. Tai vadinama esminiu aplinkybių pasikeitimu arba hardship. Tai įstatyme nustatyti išimtiniai atvejai, kai dėl iš esmės pasikeitusių aplinkybių būtina ieškoti šalių interesų pusiausvyros siekiant apsaugoti šalis nuo galimų neproporcingai didelių, palyginti su sutarties keitimu, nuostolių atsiradimo.
Tačiau ir čia neužtenka pasakyti: „Man dabar neapsimoka.“ Turi būti nustatyta įstatyme numatytų sąlygų visuma: aplinkybės atsirado arba tapo žinomos po sutarties sudarymo, jų šalis negalėjo protingai numatyti, negalėjo kontroliuoti ir nėra prisiėmusi tokių aplinkybių atsiradimo rizikos.
Todėl įprastas rinkos kainų svyravimas verslo santykiuose nebus laikomas pagrindu keisti sutartį. Verslininkas paprastai prisiima tam tikrą komercinę riziką. Klausimas atsiranda tuomet, kai pokytis yra toks išskirtinis, kad iš esmės suardo šalių sutartinių prievolių pusiausvyrą.
Ar galima iš karto nustoti vykdyti sutartį?
Ne. Tai viena pavojingiausių klaidų.
Šalis, kuri remiasi esminiu aplinkybių pasikeitimu, pirmiausia turi kreiptis į kitą sutarties šalį ir prašyti sutartį pakeisti. Dar svarbiau – pats toks kreipimasis nesuteikia teisės sustabdyti sutarties vykdymo.
Jeigu šalims per protingą terminą susitarti nepavyksta, galima kreiptis į teismą. Teismas, įvertinęs konkrečias aplinkybes, gali nutraukti sutartį nustatytomis sąlygomis arba pakeisti jos sąlygas, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra. Taigi hardship nėra vienašalis leidimas perrašyti sutartį sau palankesnėmis sąlygomis.
Force majeure ir hardship – ne tas pats
Skirtumą galima paaiškinti labai paprastai.
Force majeure: „Aš objektyviai negaliu įvykdyti prievolės dėl nuo manęs nepriklausančios kliūties.“
Hardship: „Aš galiu ją įvykdyti, bet dėl išskirtinai pasikeitusių aplinkybių sutarties vykdymas tapo neproporcingai sunkus ir iš esmės sugriovė sutarties ekonominę pusiausvyrą.“
Šis skirtumas svarbus todėl, kad skiriasi ir teisinės pasekmės. Pirmuoju atveju pirmiausia sprendžiamas atsakomybės už sutarties neįvykdymą klausimas, antruoju – sutarties sąlygų pakeitimo arba sutarties nutraukimo klausimas.
„Viskas pabrango“ dar nėra pakankamas argumentas
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad sprendžiant dėl CK 6.204 straipsnio taikymo turi būti vertinama konkreti sutartis, jos rizikų paskirstymas ir realus aplinkybių pasikeitimo poveikis sutartinių prievolių pusiausvyrai. Vien kainų padidėjimas savaime nesuteikia teisės reikalauti pakeisti sutartį.
Todėl labai svarbu ir tai, ką šalys pačios įrašė į sutartį. Ilgalaikėse sutartyse kainų indeksavimo, žaliavų kainų pokyčio, sankcijų, tiekimo sutrikimų ar kitų rizikų paskirstymo sąlygos vėliau gali tapti lemiamos sprendžiant, kas turėjo prisiimti konkrečią riziką.
Sutartis nėra garantija, kad pasaulis jos galiojimo laikotarpiu nepasikeis. Tačiau ir pasikeitęs pasaulis savaime nepanaikina sutarties.
Todėl, kai sutarties vykdymo aplinkybės kardinaliai pasikeičia, pirmiausia reikia atsakyti ne į klausimą „ar man dar apsimoka ją vykdyti?“, o į teisinį klausimą – ar susidūrėme su įprasta sutartine rizika, force majeure, ar tokiu esminiu aplinkybių pasikeitimu, kuris suteikia pagrindą reikalauti atkurti sutarties pusiausvyrą.
