„Juk pats pasirašei.“ Šis argumentas sutartiniuose ginčuose skamba itin dažnai. Ir iš dalies jis teisingas – pasirašydamas sutartį žmogus paprastai patvirtina, kad susipažino su jos sąlygomis, jas suprato ir sutiko prisiimti atitinkamas teises bei pareigas.
Tačiau parašas sutarties pabaigoje nėra absoliuti garantija, kad sutartis visais atvejais galios ir jos niekada nebus galima ginčyti.
Lietuvos civilinėje teisėje galioja principas pacta sunt servanda – sutarčių reikia laikytis. Civilinio kodekso 6.189 straipsnis nustato, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Todėl žmogus negali atsisakyti vykdyti sutarties vien todėl, kad vėliau persigalvojo, rado geresnį pasiūlymą ar suprato, kad sandoris jam ekonomiškai nenaudingas. Vis dėlto įstatymas numato situacijas, kai net ir pasirašytas sandoris gali būti ginčijamas.
„Pasirašiau, bet suklydau“
Civilinis kodeksas leidžia ginčyti sandorį, sudarytą dėl esminio suklydimo. Tačiau ne kiekviena klaida yra pakankama.
Vertinama, ar žmogus suklydo dėl tokių aplinkybių, kurios buvo esminės jo apsisprendimui sudaryti sandorį, ir ar normaliai atidus bei protingas asmuo, žinodamas tikrąją situaciją, tokiomis pačiomis sąlygomis būtų sudaręs sutartį.
Todėl argumentas „neperskaičiau, ką pasirašiau“ paprastai nėra pakankamas. Civiliniuose santykiuose iš žmogaus tikimasi elementaraus atidumo ir rūpestingumo.
O jeigu mane apgavo?
Visai kita situacija – kai viena šalis sąmoningai pateikia melagingą informaciją arba nutyli esmines aplinkybes tam, kad paskatintų kitą asmenį sudaryti sandorį.
Civilinio kodekso 1.91 straipsnis numato galimybę ginčyti dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo sudarytą sandorį. Įstatymas taip pat saugo asmenį, kuris dėl susidėjusių sunkių aplinkybių buvo priverstas labai nenaudingomis sąlygomis sudaryti sandorį, kuriuo kita šalis nesąžiningai pasinaudojo.
Pavyzdžiui, viena yra savanoriškai sutikti parduoti turtą pigiau, nes pinigų reikia skubiai. Visai kas kita – kai kita šalis žino apie žmogaus itin pažeidžiamą padėtį, ja nesąžiningai naudojasi ir tokiomis aplinkybėmis išgauna akivaizdžiai sau palankų sandorį.
„Pasirašė, bet ar suprato, ką daro?“
Parašas ne visada įrodo ir tai, kad sandorio sudarymo momentu žmogus iš tikrųjų galėjo tinkamai išreikšti savo valią.
Civilinio kodekso 1.89 straipsnis numato galimybę ginčyti sandorį, kurį fizinis asmuo, nors ir būdamas veiksnus, sudarė tokios būsenos, kai negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti.
Tokiose bylose vien diagnozės, garbaus amžiaus ar prastos sveikatos paprastai nepakanka. Esminis klausimas – kokia buvo žmogaus būklė būtent sandorio sudarymo metu ir ar ji realiai neleido suvokti atliekamų veiksmų reikšmės. Todėl ypač svarbūs tampa medicininiai dokumentai, liudytojų parodymai, ekspertų išvados ir kiti įrodymai.
Ne kiekvieną nenaudingą sutartį galima ginčyti
Čia slypi kita medalio pusė. Teismas nėra priemonė ištaisyti kiekvieną finansiškai nesėkmingą sprendimą. Jeigu žmogus suprato sutarties sąlygas, turėjo galimybę jas įvertinti, veikė laisva valia, tačiau vėliau sandoris pasirodė ne toks pelningas, kaip tikėtasi, tai savaime nesuteikia teisės sutarties panaikinti.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje nuosekliai pabrėžia sutarties privalomumo, šalių sąžiningumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos reikšmę. Kitaip tariant, teisė saugo nuo neteisėtai išgautos valios, bet ne nuo kiekvieno neapdairaus verslo ar asmeninio sprendimo.
Kas nutinka pripažinus sutartį negaliojančia?
Jeigu teismas nustato įstatyme numatytą pagrindą ir sandorį pripažįsta negaliojančiu, gali būti taikoma restitucija – šalys paprastai turi grąžinti viena kitai tai, ką pagal tokį sandorį gavo. Tačiau konkrečios pasekmės priklauso nuo sandorio, negaliojimo pagrindo, trečiųjų asmenų teisių ir kitų aplinkybių.
Todėl ginčijant sutartį svarbu ne tik pasakyti „buvau apgautas“ ar „mane privertė“, bet ir sugebėti tai įrodyti. Sutarties tekstas, šalių susirašinėjimas prieš ją sudarant, derybų medžiaga, banko operacijos, garso ar kiti teisėtai gauti įrodymai, liudytojų parodymai bei šalių elgesys po sutarties sudarymo gali tapti esminiais įrodymais sprendžiant, kokia iš tikrųjų buvo šalių valia.
Taigi parašas yra labai svarbus, bet jis nėra teisinis skydas nuo visko. Įstatymas saugo sutarčių stabilumą, tačiau kartu saugo ir žmogaus laisvą bei sąmoningą valią.
Todėl frazė „pasirašei – vadinasi, nieko nebegali padaryti“ ne visada teisinga. Tikslesnė taisyklė būtų kita: pasirašei – vadinasi, sutarties privalai laikytis, nebent egzistuoja konkretus įstatyme numatytas pagrindas ją ginčyti.
