Sudaužytas klasės draugo telefonas, kamuoliu apgadintas automobilis, patyčių metu suplėšyti drabužiai ar rimtesnis kito žmogaus sužalojimas. Kai žalą padaro vaikas, pirmoji nukentėjusiojo reakcija dažnai būna paprasta: „Už vaiką atsako tėvai.“
Tačiau atsakymas nėra toks vienareikšmis. Kas turės atlyginti žalą, pirmiausia priklauso nuo vaiko amžiaus, to, kas jį prižiūrėjo žalos padarymo metu, ir ar tėvai arba priežiūrą vykdžiusi institucija tinkamai vykdė savo pareigas.
Iki 14 metų – atsakomybės pirmiausia ieškome pas suaugusiuosius
Civilinis kodeksas nustato specialią taisyklę vaikams iki 14 metų: už jų padarytą žalą atsako tėvai, įtėviai ar globėjai, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės. Tai reiškia, kad dešimtmečiui tyčia sudaužius kaimyno automobilio langą nereikėtų tikėtis, jog teisinė problema išsispręs argumentu „čia padarė vaikas, ne aš“. Vertinama ir tai, ar tėvai tinkamai vaiką auklėjo ir prižiūrėjo, ar ėmėsi pagal jo amžių ir konkrečią situaciją pagrįstai reikalingų priemonių.
Tačiau tėvų atsakomybė nėra absoliuti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad turi būti vertinamas ryšys tarp tėvų netinkamo savo pareigų vykdymo ir vaiko padarytos žalos. Kitaip tariant, vien biologinio ryšio „tai jūsų vaikas“ savaime nepakanka išvadai, kad tėvai visais atvejais privalo sumokėti.
O jeigu viskas įvyko mokykloje ar darželyje?
Čia situacija tampa dar įdomesnė. Jeigu vaikas iki 14 metų žalą padaro tuo metu, kai yra mokymo, auklėjimo, sveikatos priežiūros ar globos institucijos prižiūrimas, Civilinis kodeksas numato tokios institucijos atsakomybę, jeigu ji neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jos kaltės. Pavyzdžiui, jeigu pradinukas per pamoką ar pertrauką sužaloja kitą vaiką, klausimas nebėra vien „kur buvo jo tėvai?“. Reikia vertinti, kas tuo metu privalėjo vaiką prižiūrėti ir ar priežiūra buvo tinkama.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas byloje, kurioje vaikas mokykloje per pertrauką mesdamas suledėjusią sniego gniūžtę sužalojo kitam vaikui akį, išaiškino, kad mokyklos atsakomybės galimybė savaime nepanaikina tėvų atsakomybės. Konkrečioje situacijoje gali būti vertinamas tiek mokyklos vykdytos priežiūros tinkamumas, tiek tėvų vykdytas vaiko auklėjimas. Todėl klausimas „mokės tėvai ar mokykla?“ kartais turi ir trečią atsakymą – atsakomybės klausimas gali būti sprendžiamas įvertinus abiejų pareigų pažeidimus ir jų ryšį su atsiradusia žala.
Nuo 14 metų taisyklės pasikeičia
Sulaukus 14 metų teisinė situacija iš esmės keičiasi. Nepilnametis nuo 14 iki 18 metų už savo padarytą žalą atsako pats bendraisiais pagrindais. Taigi septyniolikmetis, tyčia apgadinęs svetimą automobilį, jau nėra vertinamas taip pat kaip septynerių metų vaikas. Problema praktinė – keturiolikmetis ar šešiolikmetis dažniausiai neturi pakankamai turto ar pajamų žalai atlyginti. Tokiu atveju Civilinis kodeksas numato, kad trūkstamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai, įtėviai ar rūpintojas, jeigu jie neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės. Atitinkamos taisyklės taikomos ir tuomet, kai nepilnametis buvo jį prižiūrinčios institucijos priežiūroje.
Taigi principą galima prisiminti labai paprastai:
iki 14 metų – pirmiausia sprendžiamas už vaiką atsakingų suaugusiųjų ar institucijos atsakomybės klausimas; nuo 14 metų – už žalą pirmiausia atsako pats nepilnametis, o tam tikrais atvejais gali tekti atsakyti ir tėvams ar kitam už jį atsakingam asmeniui ar įstaigai.
„Bet aš tuo metu net nebuvau šalia“
Vien šio argumento gali nepakakti. Tėvų atsakomybė nėra siejama tik su tuo, ar mama arba tėtis fiziškai stovėjo šalia vaiko tuo momentu, kai šis išdaužė langą ar sužalojo kitą žmogų. Vertinamas ir tėvų pareigų vykdymas platesne prasme – vaiko auklėjimas, priežiūra ir konkrečiomis aplinkybėmis reikalingų priemonių ėmimasis. Kita vertus, tėvai turi galimybę įrodyti, kad savo pareigas vykdė tinkamai ir žala atsirado ne dėl jų kaltės. Būtent tokią tėvų atsakomybės sampratą savo praktikoje akcentuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
Todėl įvykus incidentui svarbu ne tik nustatyti, ką padarė vaikas, bet ir atsakyti į kitus klausimus: kiek jam buvo metų, kas tuo metu privalėjo jį prižiūrėti, ar priežiūra buvo tinkama ir ar buvo galima pagrįstai užkirsti kelią žalai. Vaiko padaryta žala automatiškai nereiškia tėvų atsakomybės. Tačiau frazė „čia padarė vaikas – aš už tai neatsakau“ taip pat nėra tinkama teisinė gynyba.
