Sumokėjote už renginį, viešbutį, grožio procedūrą, mokymus ar kitą paslaugą. Tačiau renginys atšaukiamas, rezervacija neįvykdoma arba verslininkas praneša, kad užsakytos paslaugos suteikti negalės. Paprašius grąžinti pinigus gaunate atsakymą: „Pinigų negrąžiname. Galime išduoti tokios pačios vertės kuponą.“
Ar vartotojas privalo su tuo sutikti?
Paprastai – ne. Jeigu verslininkas neįvykdo sutarties ir nebelieka teisinio pagrindo pasilikti vartotojo sumokėtus pinigus, jis negali vienašališkai piniginės prievolės pakeisti kuponu vien todėl, kad taip jam finansiškai patogiau.
Jei paslaugos nesuteikia pats verslininkas
Pirmiausia svarbu nustatyti, kas ir kodėl atsisakė sutarties.
Jeigu sumokėjote 300 Eur už renginį, kuris organizatoriaus sprendimu atšaukiamas, arba už paslaugą, kurios verslininkas apskritai nebegali suteikti, vartotojo sumokėtų pinigų likimas negali būti sprendžiamas vien verslininko nuožiūra.
Civiliniame kodekse įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas, o sutarties nutraukimo atveju šalis gali reikalauti grąžinti tai, ką perdavė kitai šaliai, jeigu pagal sutartį gavo gerokai mažiau arba apskritai nieko negavo.
Todėl pasiūlymas „vietoje 300 Eur duosime 300 Eur kuponą“ gali būti alternatyva, jeigu vartotojas su ja sutinka. Tačiau kuponas nėra tas pats, kas pinigai: jis gali turėti galiojimo terminą, būti panaudojamas tik pas tą patį verslininką ir faktiškai įpareigoti vartotoją ateityje vėl pirkti jo paslaugas.
Sutikti su kuponu ir būti priverstam jį priimti – du skirtingi dalykai.
O jeigu paslaugos atsisakė pats vartotojas?
Tuomet situacija gali būti visiškai kitokia.
Tarkime, užsisakėte viešbutį, fotosesiją, renginio vietą ar kitą paslaugą, tačiau vėliau pasikeitė jūsų planai. Tai, kad paslauga faktiškai nebuvo suteikta, dar nereiškia, kad verslininkas visais atvejais privalo grąžinti visą sumokėtą sumą.
Reikia vertinti konkrečiai sutarčiai taikomas taisykles, sutarties atsisakymo sąlygas, terminus, verslininko patirtas išlaidas ir tai, ar buvo pagrįstai susitarta dėl vartotojui tenkančių sutarties nutraukimo pasekmių.
Be to, garsioji 14 dienų apsigalvojimo teisė nėra universali. Civilinis kodeksas numato išimčių, kai nuotolinės sutarties negalima atsisakyti per 14 dienų. Pavyzdžiui, išimtis gali būti taikoma apgyvendinimo, transporto priemonių nuomos, maitinimo ar laisvalaikio paslaugoms, jeigu sutartyje nustatyta konkreti jų teikimo data ar laikotarpis. Todėl bilieto į konkretų koncertą ar viešbučio rezervacijos konkrečiai datai negalima automatiškai vertinti taip pat kaip internetu įsigyto megztinio.
„Sutartyje parašyta: pinigai negrąžinami“
Šis sakinys taip pat nėra absoliutus.
Vartojimo sutartyse verslininkas negali vien sutarties punktu panaikinti vartotojui įstatymo suteikiamų teisių. Civilinis kodeksas numato nesąžiningų vartojimo sutarties sąlygų kontrolę, o nesąžininga sąlyga vartotojui nėra privaloma.
Ypač abejotina būtų situacija, kai standartinė sutartis numato, kad verslininkas gali nesuteikti paslaugos ir vis tiek visais atvejais pasilikti 100 procentų vartotojo sumokėtų pinigų, nesuteikdamas jam lygiavertės teisės ar realios kompensacijos.
Todėl ginčo atveju svarbu vertinti ne vien frazę „negrąžinama“, bet visą sutarties turinį ir tai, ar konkreti sąlyga nesukuria vartotojo nenaudai esminio šalių teisių ir pareigų neatitikimo.
O jeigu paslauga nesuteikta dėl force majeure?
Dar viena dažna klaida – manyti, kad nustačius nenugalimos jėgos aplinkybes verslininkas automatiškai įgyja teisę pasilikti visus iš anksto sumokėtus pinigus.
Force majeure pirmiausia gali turėti reikšmės atsakomybei už sutarties neįvykdymą. Pavyzdžiui, verslininkui tam tikromis sąlygomis gali nekilti pareiga atlyginti nuostolius ar mokėti netesybas už tai, kad dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių paslaugos suteikti nepavyko. Tačiau tai nėra tas pats klausimas, kaip teisė pasilikti pinigus už nesuteiktą paslaugą.
Todėl kiekvienu atveju reikia atskirai vertinti sutarties likimą, jau atliktus mokėjimus ir konkrečias sutarties bei įstatymo nuostatas.
Kuponas gali būti geras pasiūlymas – bet pasiūlymas nėra prievolė
Jeigu atšauktas 100 Eur kainavęs renginys, organizatorius gali pasiūlyti 120 Eur vertės kuponą kitam renginiui. Vartotojui tai net gali būti naudinga ir jis gali laisvai tokį pasiūlymą priimti.
Problema atsiranda tada, kai alternatyva pateikiama taip: „arba kuponas, arba nieko“, nors vartotojas pagal konkrečios sutarties ir įstatymo taisykles turi teisę į pinigų grąžinimą.
Todėl gavus atsakymą „pinigų negrąžiname“ verta pirmiausia klausti ne apie kupono galiojimo terminą, o apie tai, kokiu teisiniu pagrindu verslininkas pasilieka Jūsų pinigus.
Jeigu sutartį nutraukėte jūs, pinigų grąžinimo klausimą gali lemti sutarties sąlygos ir konkrečiai paslaugai taikomos taisyklės. Tačiau jeigu sutarties neįvykdo pats verslininkas, vien jo noras išsaugoti gautus pinigus savo versle paprastai nesuteikia teisės vienašališkai paversti jūsų pinigus kuponu.
Kuponas gali pakeisti pinigų grąžinimą tada, kai tam yra teisinis pagrindas arba kai su tokiu sprendimu sutinka pats vartotojas. Užrašas „pinigai negrąžinami“ savaime nėra teisė pasilikti vartotojo pinigus bet kokiomis aplinkybėmis.
