„Kol gyveni mano namuose – bus taip, kaip pasakiau.“ Daugeliui ši frazė pažįstama dar iš savo vaikystės. Tačiau teisiniu požiūriu santykis tarp tėvų ir vaikų nėra paremtas principu „mano vaikas – mano taisyklės“. Tėvai turi plačias teises auklėti vaiką, priimti sprendimus dėl jo sveikatos, ugdymo, saugumo ir kasdienio gyvenimo, tačiau šios teisės nėra absoliučios.
Esminė taisyklė paprasta: vaikas nėra tėvų nuosavybė. Jis yra savarankiškas teisių turėtojas.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nustato, kad tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, vystymusi, dvasiniu ir moraliniu ugdymu. Vykdydami šias pareigas tėvai turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis. Taigi būtent tėvams tenka pagrindinė atsakomybė už vaiką ir atitinkamai – teisė priimti daugelį su juo susijusių sprendimų.
Tačiau kartu teisės aktai įtvirtina labai svarbų principą: sprendžiant bet kokį su vaiku susijusį klausimą, gebantis suformuluoti savo pažiūras vaikas turi būti išklausytas, o priimant sprendimą į jo norus turi būti atsižvelgiama, jeigu jie neprieštarauja paties vaiko interesams.
Kuo vaikas vyresnis – tuo svarbesnė jo nuomonė
Įstatymas nenustato vienos stebuklingos dienos, nuo kurios vaikas staiga įgyja teisę turėti savo nuomonę. Svarbus ne vien formalus amžius, bet ir vaiko gebėjimas suprasti konkretų klausimą, jo branda bei besivystantys gebėjimai.
Todėl penkiamečio ir penkiolikmečio atžvilgiu tėvų kontrolės apimtis natūraliai negali būti vienoda. Mažam vaikui tėvai priima beveik visus esminius sprendimus, o paaugliui augant tėvų vaidmuo palaipsniui turi keistis – nuo sprendimo už vaiką link sprendimo kartu su vaiku.
Tai nereiškia, kad paauglys nuo tam tikro amžiaus gali ignoruoti tėvų nustatytas taisykles. Tėvai ir toliau atsako už jo saugumą, sveikatą, ugdymą bei vystymąsi. Tačiau argumentas „aš tavo mama / tėtis, todėl galiu viską“ nėra pakankamas.
O kaip dėl telefono, žinučių ir socialinių tinklų?
Čia riba tampa ypač įdomi. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas tiesiogiai numato vaiko teisę į privatų gyvenimą, bendravimo privatumą, asmens duomenų apsaugą ir susirašinėjimo slaptumą. Kitaip tariant, vien faktas, kad telefoną vaikui nupirko tėvai, savaime nereiškia neribotos teisės bet kada skaityti visus jo pokalbius.
Kita vertus, tėvai turi pareigą vaiką apsaugoti. Todėl privatumas negali tapti absoliučiu skydu situacijoje, kai yra pagrįstų požymių, kad vaikui gresia pavojus – pavyzdžiui, jis patiria patyčias, seksualinį išnaudojimą, yra viliojamas suaugusio asmens, kalbama apie savęs žalojimą ar kyla kita reali grėsmė jo saugumui.
Vadinasi, reikšmingas tampa tėvų įsikišimo tikslas ir proporcingumas. Patikrinti konkrečią informaciją siekiant apsaugoti vaiką nuo realios grėsmės yra viena. Sistemingai skaityti visas paauglio žinutes vien todėl, kad „esu mama ir turiu teisę žinoti viską“ – jau visai kas kita.
Pats įstatymas tėvams suteikia ne neribotą kontrolės teisę, o teisę ir pareigą vadovauti vaikui įgyvendinant jo teises taip, kad tai atitiktų besivystančius vaiko gebėjimus.
Išklausyti nereiškia leisti vaikui nuspręsti viską
Čia svarbus dar vienas skirtumas. Vaiko teisė būti išklausytam nėra tapati vaiko teisei priimti galutinį sprendimą.
Vaikas gali norėti neiti į mokyklą, iki paryčių naudotis telefonu ar priimti sprendimą, kuris objektyviai jam žalingas. Tokiais atvejais tėvai ne tik gali, bet tam tikrais atvejais ir privalo nustatyti ribas. Tačiau kuo vaikas brandesnis ir kuo labiau sprendimas susijęs su jo asmenybe, privatumu bei gyvenimu, tuo sunkiau jo nuomonę pateisinamai tiesiog ignoruoti. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas taip pat nustato, kad gebantis suformuluoti savo nuomonę vaikas turi būti išklausytas visais su juo susijusiais klausimais.
Todėl šiuolaikinėje šeimos teisėje tėvų valdžia suprantama pirmiausia kaip atsakomybė, o ne kaip nuosavybės teisė į vaiką.
Geriausiai šią ribą galima apibūdinti vienu principu: kol vaikas mažas, tėvai daugiausia sprendžia už jį; vaikui augant – vis daugiau sprendžia kartu su juo; o artėjant pilnametystei tėvų užduotis vis labiau tampa ne kontroliuoti, o padėti vaikui išmokti spręsti pačiam.
Vaikas nėra mažas suaugusysis. Bet jis nėra ir tėvų nuosavybė.
