Skyrybų ar tėvų gyvenimo skyrium atveju vienas jautriausių klausimų – su kuriuo iš tėvų gyvens vaikas. Vis dar dažnai tenka išgirsti įsitikinimą: „Kai vaikui sueis 10 metų, jis teisme pats pasirinks, su kuo gyventi.“ Tačiau Lietuvos teisėje tokios taisyklės nėra.
Vaiko nuomonė yra svarbi, tačiau ji nėra tapati teismo sprendimui. Sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos, pagrindinis kriterijus yra ne vien vaiko išreikštas noras, bet geriausi vaiko interesai.
Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas numato, kad sprendžiant bet kokį su vaiku susijusį klausimą vaikas, gebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai arba per atstovą, o į jo nuomonę turi būti atsižvelgiama, jeigu tai neprieštarauja paties vaiko interesams. Taigi įstatymas nenustato „stebuklingos“ 10 metų ribos, nuo kurios vaiko pareikšta valia tampa privaloma teismui.
Kuo vaikas vyresnis ir brandesnis, tuo didesnę reikšmę paprastai įgyja jo nuomonė. Tačiau teismas vertina ne tik tai, ką vaikas pasakė, bet ir kodėl jis taip mano. Svarbu nustatyti, ar vaiko pozicija yra savarankiška, ar jai neturėjo įtakos vieno iš tėvų spaudimas, nuteikinėjimas prieš kitą tėvą, lojalumo konfliktas, pažadai, dovanos ar kitos aplinkybės.
Todėl net ir kategoriškas vaiko pareiškimas „noriu gyventi su mama“ arba „noriu gyventi su tėčiu“ savaime nenulemia bylos baigties.
Ką tuomet vertina teismas? Visų pirma – kiekvieno iš tėvų realias galimybes užtikrinti kasdienius vaiko poreikius, saugią ir stabilią aplinką, emocinį ryšį su vaiku, vaiko prisirišimą prie kiekvieno iš tėvų, brolių ir seserų, iki tol susiformavusią gyvenimo tvarką, ugdymo ir socialinę aplinką. Reikšminga ir tai, kuris iš tėvų geriau užtikrins ne tik savo, bet ir vaiko ryšį su kitu iš tėvų.
Bylose dėl vaiko gyvenamosios vietos paprastai dalyvauja ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, kuri įvertina vaiko bei šeimos situaciją ir pateikia teismui išvadą. Tačiau galutinį sprendimą priima teismas, įvertinęs įrodymų visumą.
Svarbu suprasti ir dar vieną dalyką: vaikas neturėtų būti verčiamas pasirinkti vieno iš savo tėvų. Tėvų konfliktas yra suaugusiųjų ginčas, todėl atsakomybė už jo išsprendimą negali būti perkeliama vaikui. Klausimas „su kuo tu nori gyventi?“ vaikui neretai reiškia ne pasirinkimą tarp dviejų gyvenamųjų vietų, o skausmingą pasirinkimą tarp dviejų jam artimiausių žmonių.
Todėl vaiko balsas teisme turi būti išgirstas, bet vaikas neturi tapti teisėju savo tėvų ginče. Teismo užduotis – ne įvykdyti vieno iš tėvų ar net paties vaiko pageidavimą bet kokia kaina, o priimti sprendimą, kuris konkrečioje situacijoje geriausiai apsaugotų vaiko interesus, jo emocinį saugumą ir stabilią raidą.
