Ilgus metus gyvenote kartu, auginate vaikus, pirkote būstą, mokėjote paskolą, kūrėte bendrą buitį, tačiau santuokos taip ir nesudarėte. Kas nutinka nusprendus pasukti skirtingais keliais? Ar galima tiesiog susikrauti daiktus ir išeiti, ar vis dėlto laukia teisinis „išsiskyrimas“?
Lietuvos teisėje santuokos nesudariusiai porai nereikia jos nutraukti teisme. Tačiau tai nereiškia, kad nutrūkus ilgalaikiams santykiams nelieka teisinių klausimų. Priešingai – jeigu pora turi bendrų nepilnamečių vaikų, kartu įsigijo ar kūrė turtą, investavo į vienam iš partnerių priklausantį būstą ar prisiėmė bendrų finansinių įsipareigojimų, santykių pabaiga gali sukelti nemažai teisinių pasekmių.
Vaikų teisės nepriklauso nuo to, ar tėvai buvo susituokę
Vienas svarbiausių dalykų, kurį verta žinoti, – tėvų santuokinis statusas nekeičia jų pareigų vaikui. Civilinis kodeksas numato tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, o vaiko teisių apsaugą reglamentuojantys teisės aktai įpareigoja abu tėvus rūpintis vaiko auklėjimu, priežiūra, išlaikymu ir jo vystymuisi tinkamos aplinkos užtikrinimu.
Todėl, jeigu nesusituokusi pora turi bendrų vaikų ir nusprendžia gyventi atskirai, tenka išspręsti tuos pačius esminius klausimus kaip ir santuokos nutraukimo atveju: su kuriuo iš tėvų vaikas gyvens, kaip ir kada su juo bendraus skyrium gyvenantis tėvas ar motina bei kokio dydžio išlaikymas vaikui bus teikiamas.
Jeigu tėvai sugeba susitarti, konfliktą galima gerokai sumažinti. Jeigu susitarimo nėra, ginčą sprendžia teismas, o svarbiausias kriterijus yra ne vieno ar kito iš tėvų norai, bet geriausi vaiko interesai.
O kaip dalijamas kartu sukurtas turtas?
Čia nesusituokusių ir susituokusių porų teisinė padėtis iš esmės skiriasi. Santuokoje įgytam turtui įstatymas nustato specialų sutuoktinių turto teisinį režimą. Vien faktas, kad du žmonės daugelį metų gyveno kartu kaip šeima, tokio režimo nesukuria. Todėl būtų klaidinga manyti, kad po dešimties metų bendro gyvenimo vieno partnerio vardu registruotas namas automatiškai tampa abiejų nuosavybe ir išsiskyrus bus padalytas po lygiai.
Tačiau tai nereiškia ir priešingai – kad „kieno vardu turtas registruotas, tam jis ir priklauso, o kitas negauna nieko“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad kartu gyvenę ir bendrą ūkį tvarkę nesusituokę asmenys savo susitarimu ir asmeninėmis lėšomis ar kitu asmeniniu turtu gali sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Vertinama ne tik tai, kieno vardu turtas įregistruotas, bet ir šalių susitarimas, jų faktinis elgesys, finansinis bei kitoks indėlis kuriant konkretų turtą.
Todėl ginčo atveju labai svarbūs tampa banko pavedimai, paskolos mokėjimai, turto pirkimo ir statybos dokumentai, sąskaitos už remontą ar įrengimą, susirašinėjimas ir kiti įrodymai, galintys parodyti, ką partneriai iš tiesų buvo susitarę ir kiek kiekvienas prisidėjo.
Dar daugiau – net jeigu nėra pagrindo partnerio asmeninį turtą pripažinti bendrąja daline nuosavybe, investicijos į kito asmens turtą tam tikrais atvejais gali suteikti pagrindą reikalauti kompensacijos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2026 m. praktikoje išsamiau pasisakė ir dėl kompensacijos už partnerio asmeninio turto pagerinimą nustatymo.
Susitarimas dažniausiai kainuoja mažiau nei konfliktas
Nesusituokusios poros išsiskyrimas nebūtinai turi virsti kelerius metus trunkančiu ginču. Jeigu abu žmonės geba susitarti, dar prieš išsiskiriant verta aiškiai išspręsti vaikų, jų išlaikymo, bendravimo ir turtinius klausimus bei pasirinkti kiekvienam susitarimui tinkamą teisinę formą.
Svarbiausia klaida – manyti, kad „mes nebuvome susituokę, todėl teisiškai neturime ko dalytis“. Kartais būna kaip tik priešingai: santuokos nebuvimas turtinį ginčą gali padaryti sudėtingesnį, nes tenka įrodinėti tai, ką sutuoktinių atveju tam tikrais klausimais preziumuoja pats įstatymas.
Žiedo nebuvimas nereiškia teisinių pasekmių nebuvimo. Jeigu kartu auginote vaikus, kūrėte turtą ir gyvenimą, prieš pasukant skirtingais keliais verta pirmiausia išsiaiškinti, kokias teises turite ir kaip jas tinkamai apsaugoti.
