Įsivaizduokite: vakarieniavote restorane, sportavote sporto klube, dalyvavote renginyje ar tiesiog ėjote gatve. Kažkas jus nufilmavo, o po kelių valandų savo veidą pamatėte „Facebook“, „TikTok“, „Instagram“ ar naujienų portale.
Paprašote įrašą pašalinti, tačiau išgirstate: „Tu buvai viešoje vietoje – galiu filmuoti ir kelti, kur noriu.“
Ar tikrai?
Buvimas viešoje vietoje savaime nereiškia, kad žmogus atsisako teisės į savo atvaizdą, privatų gyvenimą ir asmens duomenų apsaugą. Tačiau tai taip pat nereiškia, kad kiekvienai nuotraukai ar vaizdo įrašui visada būtinas atskiras fotografuojamo žmogaus sutikimas.
Nufotografuoti ir paskelbti – ne tas pats
Pirmiausia reikia atskirti du veiksmus: atvaizdo užfiksavimą ir jo paviešinimą.
Civilinio kodekso 2.22 straipsnis saugo asmens teisę į atvaizdą. Bendra taisyklė – fizinio asmens nuotrauka, portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu. Tačiau įstatymas numato išimtis. Sutikimo gali nereikėti, kai fotografavimas susijęs su asmens visuomenine veikla, tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba kai fotografuojama viešoje vietoje.
Tačiau net ir ši išimtis nėra neribota. CK tiesiogiai nustato, kad asmens atvaizdo negalima demonstruoti, atgaminti ar parduoti, jeigu tai pažemintų jo garbę, orumą ar dalykinę reputaciją.
„Bet juk jūs stovėjote gatvėje“
Vieša vieta yra svarbi aplinkybė, tačiau ji nėra universalus leidimas naudoti kito žmogaus atvaizdą bet kokiu tikslu. Įsivaizduokime miesto šventę. Fotografuojama minia, o jūs atsitiktinai patenkate į bendrą kadrą. Tai viena situacija.
Visai kita – kamera nukreipiama būtent į jus, jūsų veidas priartinamas, o įrašas vėliau paskelbiamas socialiniame tinkle su pašaipiu ar klaidinančiu tekstu. Todėl sprendžiant, ar atvaizdo panaudojimas teisėtas, svarbu ne tik kur žmogus buvo, bet ir kaip jis buvo nufilmuotas, kokiame kontekste atvaizdas panaudotas, kokiu tikslu ir kokias pasekmes sukėlė jo paviešinimas.
„Facebook“ ar „TikTok“ nėra jūsų asmeninis fotoalbumas
Jeigu žmogaus veidas leidžia jį identifikuoti, nuotrauka ar vaizdo įrašas gali būti ir asmens duomenys, todėl tam tikrais atvejais aktualus ir Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (BDAR).
Svarbu tai, kad BDAR nereiškia principo „be sutikimo – visada draudžiama“. Sutikimas yra tik vienas iš galimų asmens duomenų tvarkymo teisinių pagrindų. Priklausomai nuo situacijos, duomenų tvarkymas gali būti grindžiamas ir kitu teisėtu pagrindu. Be to, BDAR numato išimtį duomenų tvarkymui, kurį fizinis asmuo atlieka užsiimdamas išimtinai asmenine ar namų ūkio veikla. Tačiau Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje ši išimtis aiškinama siaurai – informacijos paskelbimas internete neapibrėžtam žmonių ratui nebūtinai gali būti laikomas vien asmenine ar namų ūkio veikla. Todėl argumentas „čia mano asmeninė socialinio tinklo paskyra, galiu skelbti ką noriu“ nėra absoliutus.
Ar galiu pareikalauti įrašą ištrinti?
Tam tikrais atvejais – taip.
BDAR 17 straipsnyje įtvirtinta teisė reikalauti ištrinti asmens duomenis, dar vadinama „teise būti pamirštam“. Ji gali būti taikoma, pavyzdžiui, kai duomenys nebėra reikalingi tikslui, kuriam buvo surinkti, atšaukiamas sutikimas ir nėra kito teisinio pagrindo, duomenys tvarkomi neteisėtai arba tam tikrais atvejais asmuo pagrįstai prieštarauja jų tvarkymui.
Tačiau ir teisė reikalauti ištrinti informaciją nėra absoliuti. Pavyzdžiui, reikalavimas ištrinti gali būti nepagrįstas, jeigu duomenų tvarkymas būtinas naudojantis teise į saviraiškos ir informacijos laisvę, vykdant įstatyminę pareigą, dėl viešojo intereso ar siekiant pareikšti, vykdyti ar apginti teises ar teisėtus interesus.
O žiniasklaida?
Čia atsiranda dar viena svarbi vertybė – visuomenės teisė gauti informaciją ir žiniasklaidos laisvė. Jeigu asmuo dalyvauja visuomeninėje veikloje, eina viešas pareigas arba jo atvaizdas yra reikšmingas informacijai apie viešojo intereso klausimą perteikti, sutikimo reikšmė gali būti kitokia nei privataus asmens kasdienėje situacijoje.
Tačiau sąvoka „viešasis interesas“ nėra tas pats, kas „visuomenei būtų smalsu“. Vertinama informacijos reikšmė viešai diskusijai, žmogaus statusas, publikacijos kontekstas, atvaizdo gavimo aplinkybės ir kitų konkuruojančių teisių pusiausvyra. Europos žmogaus teisių jurisprudencijoje teisė į privatų gyvenimą ir saviraiškos laisvė vertinamos kaip konkuruojančios teisės, kurių pusiausvyra nustatoma pagal konkrečios situacijos aplinkybes.
Ką daryti pamačius savo vaizdo įrašą internete?
Pirmiausia išsaugokite įrodymus dar prieš reikalaudami įrašą pašalinti: padarykite ekrano kopijas, išsaugokite publikacijos adresą, paskelbimo datą, autoriaus paskyrą, komentarus ir, jeigu matoma, peržiūrų bei pasidalijimų skaičių.
Tuomet galima kreiptis į turinį paskelbusį asmenį ar duomenų valdytoją ir konkrečiai nurodyti, kokį turinį prašote pašalinti bei kokiu pagrindu.
Priklausomai nuo situacijos, gali būti aktualus kreipimasis į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją, Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą arba teismą. Civilinis kodeksas taip pat numato galimybę reikalauti nutraukti teisės į atvaizdą pažeidimą ir atlyginti turtinę bei neturtinę žalą.
Vieša vieta nereiškia viešo žmogaus
Šiandien telefoną su kamera kišenėje turi beveik kiekvienas. Tačiau techninė galimybė per kelias sekundes nufilmuoti žmogų ir parodyti jį tūkstančiams žmonių nereiškia neribotos teisės tai daryti.
Kita vertus, žmogus taip pat neturi absoliučios teisės uždrausti bet kokį savo atvaizdo užfiksavimą ar paskelbimą.
Todėl kiekvienu atveju svarbu atsakyti į klausimus: kur ir kokiomis aplinkybėmis žmogus buvo filmuojamas, ar jis buvo pagrindinis įrašo objektas, kam ir kokiu tikslu įrašas paskelbtas, ar egzistuoja viešasis interesas ir kaip paviešinimas paveikė konkretaus žmogaus teises. Jeigu stovėjote viešoje vietoje, jūs tapote matomas kitiems. Bet tai dar nereiškia, kad tapote viešai naudojamu turiniu.
