„Parašyk prašymą išeiti savo noru – bus paprasčiau visiems.“ Kartais prie šio pasiūlymo pridedama ir kita frazė: „Jeigu neparašysi, rasime už ką atleisti.“
Darbuotojas, bijodamas konflikto, neigiamo įrašo ar kitų pasekmių, parašo prašymą. Tačiau vėliau supranta, kad kartu galėjo atsisakyti garantijų, kurias būtų turėjęs, jeigu darbo santykius būtų nutraukęs pats darbdavys.
Darbuotojo iniciatyva nutraukti darbo sutartį turi būti tikra ir laisva. Darbdavys negali priversti darbuotojo „savo noru“ padaryti tai, ko iš tikrųjų nori darbdavys.
„Savo noru“ reiškia būtent darbuotojo valia
Darbo kodekso 55 straipsnis leidžia darbuotojui nutraukti neterminuotą arba terminuotą darbo sutartį savo rašytiniu pareiškimu, apie tai įspėjus darbdavį prieš 20 kalendorinių dienų, jeigu darbdavys nesutinka termino sutrumpinti ar jo netaikyti. Tai yra darbuotojo teisė, o ne darbdavio pasirinktas darbuotojo atleidimo būdas. Todėl prašymas turi išreikšti laisvai susiformavusią darbuotojo valią nutraukti darbo santykius.
Jeigu pareiškimas parašytas dėl darbdavio grasinimų, psichologinio spaudimo, manipuliavimo ar kitokios neteisėtos įtakos, gali kilti klausimas, ar darbo sutartis apskritai buvo nutraukta teisėtai.
Kodėl darbdaviui gali būti naudinga, kad darbuotojas „išeitų pats“?
Skirtumas gali būti labai konkretus – pinigai ir darbuotojui taikomos garantijos.
Darbuotojui nutraukiant darbo sutartį savo iniciatyva be svarbių priežasčių pagal DK 55 straipsnį, išeitinė išmoka nemokama.
Tuo tarpu jeigu darbo sutartį darbdavys nutraukia savo iniciatyva be darbuotojo kaltės pagal DK 57 straipsnį, turi būti ne tik teisėtas atleidimo pagrindas ir laikomasi įspėjimo terminų, bet paprastai mokama ir dviejų darbuotojo vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka. Jeigu darbo santykiai tęsėsi trumpiau nei vienus metus – pusės vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka. Atskirais atvejais gali priklausyti ir ilgalaikio darbo išmoka. Be to, atleidžiant darbdavio iniciatyva taikomos Darbo kodekse nustatytos procedūros ir tam tikroms darbuotojų grupėms – papildomos garantijos. Todėl vienas parašytas sakinys „prašau atleisti mane iš darbo savo noru“ gali turėti labai konkrečią finansinę reikšmę.
„Jeigu neparašysi – atleisime už pažeidimą“
Darbdavys negali teisėtai naudoti atleidimo grėsmės vien kaip priemonės išgauti darbuotojo pareiškimą. Jeigu darbuotojas iš tiesų padarė darbo pareigų pažeidimą, darbdavys gali taikyti Darbo kodekse nustatytas procedūras ir, esant įstatymo sąlygoms, spręsti dėl darbo sutarties nutraukimo. Tačiau vien noras išvengti atleidimo procedūros nesuteikia teisės priversti darbuotoją imituoti savanorišką išėjimą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas darbo ginčuose yra pabrėžęs, kad sprendžiant, ar darbuotojo pareiškimas atitiko tikrąją jo valią, turi būti vertinama ne vien dokumento formuluotė, bet ir jo pateikimo aplinkybės, šalių elgesys bei kiti įrodymai.
Pasirašiau. Ar galiu persigalvoti?
Taip, tačiau svarbu veikti greitai.
Darbo kodekso 55 straipsnis numato, kad darbuotojas turi teisę atšaukti pareiškimą nutraukti darbo sutartį per tris darbo dienas nuo jo padavimo dienos, išskyrus atvejį, kai darbo sutartis jau nutraukta. Vėliau pareiškimą galima atšaukti tik darbdaviui sutikus.
Todėl jeigu darbuotojas po pokalbio su vadovu suprato, kad prašymą parašė patirdamas spaudimą, nereikėtų laukti savaitės ar mėnesio. Saugiausia savo poziciją nedelsiant išreikšti raštu.
Kaip įrodyti, kad buvote verčiamas?
Tai dažnai yra sudėtingiausia ginčo dalis.
Darbdavys gali pateikti darbuotojo pasirašytą prašymą, kuriame aiškiai parašyta: „prašau nutraukti darbo sutartį mano iniciatyva“. Darbuotojas tuo tarpu teigia: „mane privertė“. Todėl reikšmingi tampa konkretūs įrodymai: elektroniniai laiškai, SMS ar kitų programėlių žinutės, susirašinėjimas su vadovu ar personalo skyriumi, teisėtai padaryti pokalbių įrašai, liudytojų parodymai, darbuotojo rašytiniai prieštaravimai bei įvykių seka.
Svarbios gali būti net aplinkybės, kaip prašymas atsirado: ar darbuotojas jį parengė pats, ar darbdavys pateikė jau paruoštą tekstą; ar darbuotojui buvo suteikta laiko apsvarstyti sprendimą; kas buvo sakoma prieš pasirašymą ir kas įvyko iš karto po jo. Vien darbuotojo vėlesnio teiginio „persigalvojau“ nepakanka. Reikia atskirti neteisėtą spaudimą nuo paprasto vėlesnio apgailestavimo dėl savo sprendimo.
Ką daryti, jeigu prašymą pasirašyti siūlo čia ir dabar?
Pirmiausia – neskubėti pasirašyti.
Paprašykite dokumento kopijos, išsiaiškinkite, kokiu pagrindu darbdavys iš tikrųjų nori nutraukti darbo santykius ir kokios būtų kiekvieno nutraukimo pagrindo finansinės bei teisinės pasekmės.
Jeigu iniciatyva iš tikrųjų kyla iš darbdavio, darbuotojas neprivalo jos savo parašu paversti „darbuotojo iniciatyva“. O jeigu darbdavys ir darbuotojas iš tiesų nori susitarti dėl išėjimo sąlygų, Darbo kodeksas numato ir atskirą darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu institutą. Tokiu atveju galima aiškiai susitarti dėl darbo santykių pabaigos datos, kompensacijos ir kitų sąlygų.
Prašymas išeiti „savo noru“ nėra formalumas. Tai teisinę ir finansinę reikšmę turintis darbuotojo valios pareiškimas. Todėl jeigu išeiti norite ne jūs, nepasirašykite dokumento vien todėl, kad darbdaviui taip paprasčiau.
