Darbdavys už uždarų durų reikalauja parašyti prašymą išeiti „savo noru“. Skolininkas telefonu pripažįsta: „Taip, skolą grąžinsiu kitą mėnesį.“ Buvęs sutuoktinis grasina, tačiau vėliau viską neigia. Verslo partneris susitikime pripažįsta susitarimą, kurio nėra rašytinėje sutartyje.
Jūs įjungiate telefono diktofoną, tačiau kitam žmogui apie tai nepasakote. Kilus ginčui atsiranda klausimas: ar slapta padarytas garso įrašas gali tapti įrodymu teisme?
Dažnai girdimas kategoriškas atsakymas: „Jeigu žmogus nežinojo, kad jį įrašai, teismas tokio įrašo net nežiūrės.“
Ar tikrai?
Svarbiausias klausimas – kieno pokalbį įrašėte?
Pirmiausia būtina atskirti dvi visiškai skirtingas situacijas.
Viena – kai pats dalyvaujate pokalbyje ir įrašote tai, kas sakoma jums. Kita – kai paliekate diktofoną svetimame kabinete, slapta įrašinėjate kitų žmonių pokalbius, kuriuose pats nedalyvaujate, įrengiate paslėptą įrašymo priemonę ar kitaip slapta kontroliuojate svetimą susižinojimą.
Antroji situacija yra gerokai problemiškesnė, nes Konstitucija ir Civilinis kodeksas saugo žmogaus privataus gyvenimo bei susižinojimo neliečiamumą. CK 2.23 straipsnis privataus gyvenimo pažeidimu tiesiogiai laiko ir telefoninių pokalbių, susirašinėjimo bei kitokios korespondencijos konfidencialumo pažeidimą.
O jeigu pats dalyvavau pokalbyje?
Tai, kad pašnekovas nebuvo informuotas apie daromą įrašą, savaime dar nereiškia, kad teismas nepriims tokių duomenų. Civilinėje byloje teismui svarbu ne vien tai, ar prieš paspaudžiant „record“ buvo ištarti žodžiai „aš šį pokalbį įrašinėju“. Vertinama visa situacija: kodėl įrašas buvo daromas, kokioje aplinkoje vyko pokalbis, kokio pobūdžio informacija užfiksuota, ar įrašu siekta apginti savo pažeistas teises, kurias kitu būdu apginti būtų sudėtinga, ar nebuvo nepateisinamai įsibrauta į kito žmogaus privatų gyvenimą ir kokią reikšmę įrašas turi konkrečiam ginčui. Taigi slaptumas ir neteisėtumas nėra sinonimai.
„Bet jis niekada nebūtų to pasakęs, jeigu būtų žinojęs“
Būtent dėl to slapti įrašai ir atsiranda bylose. Įsivaizduokime darbuotoją, kuris teigia patyręs spaudimą išeiti iš darbo. Oficialiuose dokumentuose viskas atrodo nepriekaištingai, tačiau susitikimo metu vadovas sako: „Arba šiandien parašai prašymą savo noru, arba rasime, už ką tave atleisti.“
Arba skolininkas teisme tvirtina niekada nesiskolinęs pinigų, nors prieš kelis mėnesius pokalbio metu sakė „Žinau, kad skolingas 5 000 eurų. Dabar neturiu, grąžinsiu dalimis.“
Tokiais atvejais įrašas gali turėti didelę įrodomąją reikšmę, nes padeda nustatyti aplinkybes, kurias kitomis priemonėmis įrodyti būtų sudėtinga. Tačiau net ir labai naudingas įrašas nėra automatiškai „karališkas įrodymas“. Teismas jį vertina kartu su kitais byloje esančiais duomenimis.
Privatumas prieš teisę apginti save
Viena vertus, Konstitucijos 22 straipsnis saugo privataus gyvenimo ir susižinojimo neliečiamumą. Kita vertus, žmogus turi teisę veiksmingai ginti savo pažeistas teises. Teisė į privatumą nėra absoliuti – Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad jos ribojimas galimas tik laikantis teisėtumo, būtinybės ir proporcingumo reikalavimų. Todėl labai svarbus proporcingumas.
Visai kitaip gali būti vertinamas vienkartinis savo pokalbio įrašymas siekiant užfiksuoti grasinimą ar teisės pažeidimą ir sistemingas kito žmogaus slapto gyvenimo sekimas bei pokalbių rinkimas. Tikslas apsaugoti savo teises taip pat nereiškia, kad leidžiamos bet kokios priemonės.
Palikti diktofoną kabinete – jau visai kita situacija
Riba tampa ypač aiški, kai žmogus pats pokalbyje apskritai nedalyvauja.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2025 m. nagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje asmuo apgaule pateko į vadovės darbo kabinetą ir paslėpė po spintele diktofoną, skirtą slapta fiksuoti patalpoje vykstančius pokalbius. Kasacinis teismas tokios technikos panaudojimą vertino jau baudžiamosios atsakomybės kontekste. Todėl tarp „įrašiau pokalbį, kuriame pats dalyvavau“ ir „palikau diktofoną, kad sužinočiau, ką kiti kalba man nedalyvaujant“ yra esminis teisinis skirtumas.
Antruoju atveju gali kilti ne tik klausimas, ar įrašas bus panaudotas civilinėje byloje, bet ir atsakomybės už patį informacijos rinkimo būdą klausimas ir ne bet kokios atsakomybės, bet baudžiamosios.
Ar teismas patikės garso įrašu?
Dar vienas klausimas – įrašo patikimumas. Kita proceso šalis gali teigti, kad įrašas sumontuotas, ištrauktas iš konteksto, pokalbio dalis ištrinta arba neaišku, kas jame kalba. Todėl originalų įrašą verta išsaugoti.
Nereikėtų jo karpyti, „pagerinti“, perrašyti vien tik į kitą formatą ir ištrinti originalo. Ginčo atveju gali būti svarbus visas pokalbio kontekstas, originalus failas ir kiti duomenys, leidžiantys patikrinti įrašo autentiškumą, ypač turint omenyje tai, kad dabartinės technologijos leidžia nesunkiai imituoti asmens balsą ar net atvaizdą, vadinamasis deep fake.
Svarbu ir tai, ką įrašas iš tikrųjų įrodo. Frazė „gerai, kažkaip atsiskaitysime“ nebūtinai įrodo 10 000 Eur skolą, jeigu iš pokalbio neaišku, apie ką šalys kalbėjo.
Įrašą pateikti teismui ir paskelbti internete – ne tas pats
Tai itin svarbus skirtumas.
Net jeigu garso įrašą pagrįstai naudojate savo teisėms apginti teisme, tai dar nereiškia, kad turite teisę tą patį pokalbį paskelbti „Facebook“, „TikTok“ ar išsiųsti šimtams žmonių. Civilinis kodeksas saugo privataus gyvenimo informaciją ir jos konfidencialumą, todėl informacijos panaudojimo tikslas bei jos paskleidimo mastas turi turi didelės įtakos bylos baigčiai. Įrodymo pateikimas konkrečioje byloje ir viešas žmogaus pokalbio paviešinimas yra du skirtingi veiksmai.
Taigi – įrašyti ar ne?
Vieno atsakymo visoms situacijoms nėra.
Jeigu pats dalyvaujate pokalbyje ir įrašas objektyviai reikalingas galimam jūsų teisių pažeidimui užfiksuoti, faktas, kad apie įrašymą neinformavote pašnekovo, dar nereiškia, kad įrašas bus teismo nepriimtas.
Tačiau kuo giliau įrašymas įsiterpia į kito žmogaus privatų gyvenimą, kuo mažiau pats esate susijęs su fiksuojamu pokalbiu ir kuo silpnesnis teisėtas poreikis tokią informaciją rinkti, tuo didesnė rizika, kad problema taps ne tik įrašo įrodomoji vertė, bet ir paties įrašymo teisėtumas.
Todėl prieš spaudžiant „record“ verta sau užduoti tris klausimus:
Ar pats dalyvauju šiame pokalbyje? Kodėl man būtina jį įrašyti? Ar savo teisių negaliu apginti mažiau į kito žmogaus privatumą įsiterpiančiu būdu?
Slaptas įrašas nėra automatiškai nei draudžiamas, nei leistinas įrodymas. Teisme svarbu ne vien tai, kad įrašėte slapta, bet ir ką, kaip, kodėl bei kokiomis aplinkybėmis įrašėte.
