Grįžtate namo ir randate šlapias lubas, išsipūtusias grindis, sugadintus baldus. Iš viršuje esančio buto teka vanduo. Atrodo akivaizdu: vanduo atėjo iš viršaus, vadinasi, moka viršutinio buto savininkas.
Bet ar visada?
Svarbiausia nustatyti ne tai, iš kur pasirodė vanduo, o dėl ko įvyko užliejimas ir kas buvo atsakingas už sugedusio vamzdžio, įrenginio ar konstrukcijos priežiūrą.
Trūko kaimyno skalbyklės žarna – kas atsako?
Jeigu vanduo išsiliejo dėl viršutiniame bute esančios skalbyklės, indaplovės, maišytuvo, privataus vamzdyno ar kito tik tam butui priklausančio įrenginio gedimo, pirmiausia vertinama buto savininko atsakomybė.
Civilinio kodekso 6.266 straipsnis numato specialią atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų trūkumų. Už tokią žalą įstatymo nustatytomis sąlygomis atsako jų savininkas (valdytojas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tokiais atvejais nukentėjusiajam nereikia įrodinėti savininko kaltės – tačiau reikia nustatyti žalą, objekto trūkumą ir priežastinį ryšį tarp jo bei atsiradusios žalos.
Vanduo liejosi iš viršaus, bet kaltas gali būti ne kaimynas
Įsivaizduokime kitą situaciją. Vanduo jūsų butą iš tiesų pasiekė per viršutinį aukštą, tačiau trūko ne kaimyno skalbyklės žarna, o bendrojo naudojimo vandentiekio stovas. Arba daugiabučio viršutiniame aukšte esantį butą užliejo vanduo per nesandarų stogą.
Tokiais atvejais atsakomybės klausimas keičiasi. CK 4.82 straipsnis nustato, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės konstrukcijos bei bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kita įranga. Todėl reikia nustatyti, ar avarijos vieta buvo konkretaus buto individuali įranga, ar namo bendrojo naudojimo objektas, ir kas konkrečiai pagal įstatymą bei namo valdymo modelį turėjo pareigą tą objektą prižiūrėti.
Priklausomai nuo aplinkybių, atsakomybės klausimas gali kilti administratoriui, bendrijai, kitam už bendrojo naudojimo objektų priežiūrą atsakingam subjektui ar keliems asmenims.
Pirmiausia – ne remontuoti, o fiksuoti
Po užliejimo natūralus noras – kuo greičiau išdžiovinti sienas, perdažyti lubas ir pakeisti grindis. Tačiau jeigu numatomas ginčas dėl žalos atlyginimo, skubus remontas gali sunaikinti svarbiausius įrodymus. Todėl pirmiausia verta išsamiai fotografuoti ir filmuoti patalpas: ne tik vandens dėmes, bet ir lubas, sienas, grindis, baldus, buitinę techniką bei kitą sugadintą turtą. Apie įvykį reikėtų kuo greičiau informuoti namo administratorių ar bendriją ir, jeigu turtas apdraustas, draudiką. Ypač svarbu, kad būtų užfiksuota užliejimo priežastis, o ne tik jo pasekmės.
O jeigu kaimynas neįleidžia į savo butą?
Tai gali apsunkinti priežasties nustatymą, tačiau nereiškia, kad žalos nebus galima įrodyti. Reikšmę gali turėti administratoriaus, avarinės tarnybos ar kaimyno draudiko dokumentai, specialistų išvados, nuotraukos, vaizdo įrašai, liudytojų parodymai ir kiti duomenys. Jeigu žala didelė arba jos priežastis ginčijama, gali būti tikslinga pasitelkti nepriklausomą specialistą. Svarbiausia – nelaukti kelis mėnesius, kol visi avarijos požymiai išnyks.
Ar galima pradėti remontą?
Žmogus neprivalo mėnesiais gyventi užlietame bute vien tam, kad išsaugotų įrodymus. Tačiau prieš pradedant remontą žala turėtų būti pakankamai išsamiai užfiksuota, o kitai potencialiai atsakingai šaliai sudaryta reali galimybė su ja susipažinti, jeigu aplinkybės tai leidžia. Didelio ginčo atveju verta turėti žalos vertinimą ar remonto sąmatą dar prieš atliekant darbus. Taip pat būtina išsaugoti sąskaitas, sutartis, darbų aktus ir mokėjimo dokumentus. Vien jūsų teiginio „remontas kainavo 15 000 Eur“ teisme gali nepakakti.
Ar galima reikalauti tik sienų perdažymo išlaidų?
Ne visada.
Civilinės atsakomybės tikslas – kiek įmanoma grąžinti nukentėjusį asmenį į tokią turtinę padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jeigu žala nebūtų padaryta. CK numato visiško nuostolių atlyginimo principą. Todėl, jeigu yra priežastinis ryšys ir nuostoliai tinkamai pagrįsti, gali būti atlyginamos ne tik sienų, lubų ar grindų atkūrimo išlaidos.
Pavyzdžiui, vanduo galėjo sugadinti baldus, elektroniką ar kitą turtą. Gali atsirasti būtinos patalpų džiovinimo, eksperto, avarijos padarinių šalinimo išlaidos. Atskirais atvejais gali būti aktualūs ir kiti dėl užliejimo tiesiogiai atsiradę bei įrodomi nuostoliai. Tačiau žalos atlyginimas nėra būdas atnaujinti butą atsakingo asmens sąskaita. Jeigu prieš užliejimą grindys jau buvo stipriai nusidėvėjusios, negalima reikalauti visiškai naujų aukščiausios klasės grindų kainos neatsižvelgiant į buvusią turto būklę.
O jeigu butas apdraustas?
Draudimas dažnai leidžia žalą atlyginti greičiau, tačiau jis neišsprendžia klausimo, kas už užliejimą atsakingas. Jeigu draudikas išmoka draudimo išmoką, įstatymo nustatytomis sąlygomis jam gali pereiti teisė reikalauti išmokėtos sumos iš už žalą atsakingo asmens – tai vadinama subrogacija.
Todėl situacija gali vystytis taip: nukentėjusiam buto savininkui žalą atlygina jo draudimo bendrovė, o vėliau jau draudikas pareiškia reikalavimą atsakingam kaimynui ar kitam subjektui.
Ką būtina padaryti pirmąją dieną?
Prioritetas, žinoma, yra sustabdyti avariją ir apsaugoti žmones bei turtą nuo tolesnės žalos.
Tačiau iš karto po to svarbu užfiksuoti situaciją, informuoti administratorių ar bendriją ir draudiką, nustatyti vandens šaltinį bei išsaugoti sugadinto turto ir patirtų išlaidų įrodymus.
Jeigu kyla ginčas, kas atsakingas, nereikėtų skubėti pasirašyti dokumento, kuriame konkretaus asmens „kaltė“ nurodoma vien todėl, kad vanduo tekėjo iš jo buto pusės.
Vanduo gali ateiti iš kaimyno buto, tačiau atsakomybė seka ne paskui vandens srovę. Ji susijusi su užliejimo priežastimi ir asmeninimis, atsakingais už užliejimo faktą.
Todėl užliejus butą svarbiausias klausimas yra ne „iš kur bėgo vanduo?“, o „kas sugedo ir kas buvo atsakingas už tai, kad šis objektas būtų tinkamos būklės?“
