Atsidarote „Facebook“ ir pamatote viešą įrašą apie save: „Ji apgaudinėja klientus.“ „Google“ atsiliepime kažkas parašo, kad jūsų įmonė vagia pinigus. „TikTok“ vaizdo įraše esate viešai apkaltinamas nusikaltimu, kurio nepadarėte.
Po kelių valandų įrašas turi šimtus komentarų ir pasidalijimų.
Autorius atsako paprastai: „Čia tik mano nuomonė. Lietuvoje yra žodžio laisvė.“
Tačiau teisė reikšti nuomonę nėra teisė kurti ir viešai skleisti melagingus duomenis apie kitą žmogų.
„Mano nuomone, jis – sukčius.“ Nuomonė ar faktas?
Tai vienas svarbiausių klausimų tokiose bylose. Lietuvos teisėje skiriamos žinios ir nuomonė. Visuomenės informavimo įstatymas žinią sieja su faktais ar tikrais duomenimis grindžiama informacija, o nuomonę – su požiūriu, vertinimu, komentaru ar pastaba. Nuomonei netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai.
Pavyzdžiui:
„Man šios įmonės aptarnavimas buvo labai blogas“ – paprastai yra subjektyvus vertinimas.
Tačiau teiginys „šios įmonės vadovas pasisavino klientų pinigus“ jau gali būti suprantamas kaip teiginys apie konkretų, objektyviai patikrinamą faktą.
Vien pridėjus žodžius „mano nuomone“ šmeižtas nebūtinai pavirsta nuomone. Teismas tokio pobūdžio bylose vertina ne vien pasirinktus žodžius, bet visą publikacijos ar kitu būdu paskelbtos informacijos kontekstą ir tai, kaip teiginį galėjo suprasti skaitytojas.
Kas turi įrodyti, kad paskelbta informacija yra tiesa?
Civilinio kodekso 2.24 straipsnyje įtvirtinta svarbi taisyklė: paskleisti duomenys, žeminantys asmens garbę ir orumą, preziumuojami neatitinkantys tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Asmuo turi teisę teismo tvarka reikalauti paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą, taip pat reikalauti atlyginti dėl tokių duomenų paskleidimo patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Tai ypač aktualu, kai viešai skelbiami konkretūs kaltinimai: kad žmogus vagia, sukčiauja, klastoja dokumentus, smurtauja ar padarė kitą teisės pažeidimą.
„Bet aš tik parašiau atsiliepimą“
Internetas nesukuria atskiros teisės neliečiamos erdvės, kurioje galima skelbti bet ką. „Google“ atsiliepimas, viešas „Facebook“ komentaras ar „TikTok“ vaizdo įrašas taip pat gali būti informacijos paskleidimas tretiesiems asmenims. Klientas turi teisę parašyti, kad jam nepatiko paslauga, kad, jo vertinimu, darbuotojas bendravo nemandagiai ar kad jis daugiau nesinaudotų konkretaus verslo paslaugomis.
Tačiau visai kas kita parašyti:
„Jie paėmė mano pinigus ir suklastojo sutartį“, jeigu tokio faktinio kaltinimo autorius negali pagrįsti. Kritikos laisvė saugoma, tačiau išgalvotų faktų skleidimas – ne tas pats, kas kritika.
O jeigu paskelbta tiesa, bet ji labai privati?
Tuomet gali būti kalbama jau apie kitą teisių gynimo pagrindą. Informacija gali būti teisinga, tačiau jos paviešinimas vis tiek pažeisti žmogaus privatų gyvenimą. Civilinio kodekso 2.23 straipsnis saugo asmens privatų gyvenimą ir jo slaptumą. Neteisėtas privataus gyvenimo stebėjimas, informacijos apie privatų gyvenimą rinkimas ar jos paskelbimas gali sudaryti pagrindą reikalauti atlyginti žalą.
Todėl ginče reikia atskirti:
melaginga informacija – pirmiausia garbės ir orumo gynimo klausimas;
teisinga, bet neteisėtai paviešinta privataus gyvenimo informacija – privatumo apsaugos klausimas.
Kartais vienoje publikacijoje gali būti pažeidžiamos abi teisės.
Ar galima prisiteisti neturtinę žalą?
Taip, tačiau pats faktas, kad įrašas buvo nemalonus ar įžeidė, dar nereiškia automatinės piniginės kompensacijos.
CK 6.250 neturtinę žalą sieja su fiziniu skausmu, dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, emocine depresija, pažeminimu, reputacijos pablogėjimu, bendravimo galimybių sumažėjimu ir kitomis teismo pinigais įvertinamomis pasekmėmis. Nustatydamas kompensacijos dydį teismas vertina žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos žalos dydį ir kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Todėl 20 žmonių matytas komentaras ir šimtus tūkstančių peržiūrų surinkęs vaizdo įrašas gali sukelti visiškai skirtingas pasekmes. Reikšmės gali turėti informacijos pobūdis, auditorija, paskleidimo trukmė, pakartotinis dalijimasis, asmens profesinė reputacija, patirtos realios pasekmės ir tai, ar autorius informaciją pašalino bei paneigė.
Pirmiausia išsaugokite įrodymus
Tai bene svarbiausias veiksmas. Pamatę melagingą įrašą, neskubėkite pirmiausia rašyti autoriui „tuoj paduosiu tave į teismą“. Po tokios žinutės publikacija gali būti ištrinta per minutę.
Pirmiausia užfiksuokite:
-
- visą publikaciją, o ne vien vieną sakinį;
-
- autoriaus paskyrą;
-
- publikavimo datą ir laiką;
-
- interneto puslapio adresą;
-
- komentarus;
-
- pasidalijimų, reakcijų ir peržiūrų skaičių, jeigu jis matomas;
-
- vaizdo ar garso įrašą, jeigu ginčas kilo dėl tokio turinio.
Ekrano kopijos yra geriau negu nieko, tačiau rimtesnio ginčo atveju gali būti tikslinga pasirūpinti ir patikimesniu elektroninio turinio užfiksavimu, kad vėliau nekiltų ginčas, ar publikacija iš tikrųjų egzistavo ir kokia tiksliai buvo jos forma. Faktines aplinkybes teisės aktų nustatyta tvarka gali fiksuoti ir antstolis, kas teisme būtų neginčijimas įrodymas apie informacijos paskelbimo faktą.
Ar galima pareikalauti įrašą ištrinti?
Priklausomai nuo situacijos, galima reikalauti nutraukti pažeidimą, pašalinti informaciją, paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis ir atlyginti padarytą žalą. Jeigu ginčas susijęs ir su asmens duomenų tvarkymu, tam tikrais atvejais gali būti aktualios BDAR suteikiamos teisės, įskaitant teisę reikalauti ištrinti asmens duomenis. Tačiau ši teisė nėra absoliuti – ją reikia derinti, be kita ko, su saviraiškos ir informacijos laisve.
Todėl teismas ar kita ginčą nagrinėjanti institucija turi ieškoti pusiausvyros tarp asmens reputacijos ir privatumo apsaugos bei kito asmens saviraiškos laisvės.
Žodžio laisvė nereiškia laisvės meluoti
Internete galima kritikuoti, reikšti nepasitenkinimą, dalytis savo patirtimi ir turėti labai nepalankią nuomonę apie kitą žmogų. Tačiau kuo labiau teiginys skamba kaip konkretus faktas, tuo svarbesnis tampa klausimas – ar jo autorius gali tą faktą pagrįsti.
Todėl gavus viešą kaltinimą pirmiausia verta klausti ne „ar tai mane įžeidė?“, o:
Ar paskelbtas faktas, ar nuomonė? Ar faktas atitinka tikrovę? Ar informacija žemina mano garbę, orumą ar reputaciją? Kiek žmonių ją pamatė ir kokias realias pasekmes ji sukėlė?
Ir svarbiausia – įrodymus rinkite dar prieš paspausdami „atsakyti“. Nes interneto įrašą galima ištrinti per kelias sekundes, tačiau jo padaryta žala kartais lieka gerokai ilgiau.
